pasikalbėkime apie mirtį

Kaip kalbėti apie mirtį, kad būtų lengviau jums ir aiškiau vaikams? Pirmiausia, reikėtų paaiškinti vaikui, kad mirtis – natūralus gyvenimo procesas. Kad būtų lengviau, pradėti galite aptarinėdami filmų, filmukų ar pasakų herojų mirtis. Tai leis patyrinėti skirtingas perspektyvas: natūralią mirtį, kuri ateina senstant, įvairius gamtos reiškinius ir su jais susijusias mirtis, pavyzdžiui, drugelio mirtis po lietaus, ar kiškio mirtis pagavus vilkui. Kai vaikas susipažins su mirties tema aplinkoje ir supras ją kaip natūralų procesą, po truputį galėsite pradėti kalbėti apie žmonių mirtį.

 

Nėra netinkamo amžiaus kalbėtis apie mirtį, skiriasi tik detalės ir vaikui teikiamos informacijos gausa. Kaip žinoti, kiek pasakyti? Tam kelią dažniausiai padiktuoja patys vaikai, sekite jų užduodamus klausimus ir atsakykite tik į tai, kas šiuo metu jiems yra aktualu.

 

Kalbant šia tema taip pat svarbu paruošti vaikui saugią aplinką ir parodyti, kad jo klausomasi: užuot išpylus tiradą faktų, geriausia pirma paklausti vaiko, ką jis nori žinoti ir kas jam neaišku, ar atrodo keista. 

 

Pokalbiai apie mirtį – tarsi maži, ilgos kelionės žingsniai. Kai pasakysite vaikui apie mirtį ar sunkią ligą, vaikas ne iškart ims klausinėti, tad turėsite nuolat apie tai kalbėtis, kol vaikas priims ir apdoros informaciją. Tokiose situacijose negalima nuvertinti šeimos, draugų ir globos įstaigų (tokių kaip lopšelis ar mokykla) paramos. Didžioji dalis pasaulio supratimo atsiranda ne tik per šeimą, bet ir vaikams reikšmingus suaugusiuosius.

 

Jeigu kažkas iš artimųjų serga, geriausia nuo vaiko informacijos neslėpti, o papasakoti kas vyksta, pavyzdžiui, kad močiutė sunkiai serga. Taip pat svarbu paaiškinti vaikams, kas dėl to pasikeis. Pavyzdžiui, kad močiutė negalės mūsų kurį laiką aplankyti, bet mes galime nupiešti jai paveiksliuką ir taip palinkėti greičiau pasveikti. 

 

Jeigu su mirtimi teks susidurti artimoje ateityje ir norite tam paruošti vaiką, nebijokite paaiškinti, kaip atrodys ateinančių dienų planas – kur eisite ir ką darysite. Informuokite, kad jie pamatys verkiančių ar liūdnų žmonių, kad greičiausiai jie nebus nusiteikę žaisti ar daug juokauti. Svarbiausia – užtikrinkite, kad ir vaikui jausti liūdesį nėra blogai, o jeigu norisi verkti – jis gali verkti ir nebijoti, kad dar labiau nuliūdins kitus. Jeigu įmanoma pokalbį pradėkite, kai vaikas nėra pavargęs ar suirzęs, o jūs turite pakankamai laiko viską paaiškinti. Taip pat, geriausia tai būtų daryti ramioje vietoje, kur niekas jūsų netrukdys. Net jei esate ligoninėje ar viešoje erdvėje, suraskite kuo atokesnę vietą pokalbiui.

 

Keli patarimai, ko reikėtų vengti ne tik kalbant apie mirtį, bet ir kam nors numirus. 

 

Neslėpkite savo sielvarto nuo vaiko. Matydamas, kaip liūdite mirus artimiesiems, ir dar ilgai po to, vaikas žinos, kad po reikšmingų gyvenimo praradimų normalu ir sveika verkti bei liūdėti. Taip pat nebijokite dalintis prisiminimais apie išėjusius mylimus asmenis. Kartais tėvai bijo kalbėti apie mirusį žmogų, manydami, kad tai sukels skausmą kitiems, ypač vaikui. Tačiau iš ties viskas yra atvirkščiai – tyrimų duomenimis, dalijantis prisiminimais apie išėjusiuosius iš tikrųjų sielvartas lengvėja. 

 

Nevenkite bendrauti su vaiku vien dėl to, kad jaučiatės bejėgiškai, nepatogiai arba nežinote, ką pasakyti. Kartais vien žvilgsnis gali būti galingas ryšys. Net prisilietimas ar apkabinimas gali pasiūlyti didelį komfortą. Nekeiskite temos, kai vaikas ateina į kambarį. Tai padarius, mirties tema tampa tabu ir vaikui gali kilti dar daugiau klausimų ar nepageidaujamų jausmų. Vietoj to, kai aplinkui yra vaikas, atitinkamai parinkite savo žodžius bei pateikiamos informacijos lygį.

 

Sugalvokite savo vaikui užsiėmimą. Prisidėdamas, nors ir maža užduotimi, vaikas gali lengviau susitvarkyti su nepažįstama ir daug emocijų keliančia situacija. Pavyzdžiui, jūs galite pakviesti savo vaiką perskaityti eilėraštį, parinkti dainą ar keletą nuotraukų, kurios bus rodomos, ką nors pagaminti. Leiskite vaikui pačiam nuspręsti ar jis nori prisidėti ir kokiu būdu galėtų tai padaryti.

 

Vaikai, kaip ir suaugusieji, išgyvena sielvarto ir praradimo jausmus. Emocinė sielvarto reakcija dažnai pasireiškia per baimę, nerimą, sumišimą, pyktį, liūdesį, trumpą palengvėjimą, vienatvę, kaltę ir izoliavimąsi nuo šeimos, draugų ar patinkančių veiklų. Taip pat sielvartas gali pasireikšti negebėjimu susikaupti, trumpalaikiu atminties praradimu, agresija, dirglumu ar elgesio regresu, pavyzdžiui, ėmus šlapintis lovoje, čiulpti nykštį ar grįžus prie kūdikiams būdingos kalbos. Regresas, tiesa, dažniau pasitaiko jaunesniame amžiuje. Fizinė sielvarto ir praradimo išraiška gali būti atsiradęs vangumas, sutrikę miego ar valgymo įpročiai, nepaaiškinami skausmai.

 

Praėjus kelioms savaitėms ar net mėnesiams po artimo žmogaus mirties, stenkitės išlaikyti kuo normalesnį ir vaikui gerai pažįstamą dienos režimą. Turėkite omenyje, kad sielvartas vis dar gali pasireikšti emocinėmis ir fizinėmis išraiškomis. Jeigu dėl įvykusios mirties keičiasi jūsų gyvenimas, pasistenkite kuo daugiau į tai įtraukti ir vaiką. Taip pat, paskatinkite vaiką piešti paveikslėlius ar užrašyti mėgstamiausias istorijas apie iškeliavusį artimąjį. Nevenkite minėti mirusio žmogaus. Dalijimasis laimingais prisiminimais padeda gydyti sielvartą ir suaktyvinti teigiamus jausmus. 

 

Mirties tema – neabejotinai nemaloni. Nei vienas nesame tam abejingi, o ir susidūrę su mirtimi artimoje aplinkoje reaguojame skirtingai. Kalbant su vaiku svarbiausia būti atviriems ir nemeluoti. Leiskite jiems išjausti šią patirtį, atsakydami į visus klausimus ir neslėpdami nuo jų realybės. Prisiminkite, kad aplink yra daugybė padėti pasiruošusių žmonių. Tad padėkime kitiems padėti mums.