namuose, bet arčiau gamtos
Karantino metu ar tiesiog daugiau leisdami laiko namuose, pavyzdžiui, šaltuoju metų laiku, kartais imame nuobodžiauti – paprasčiausiai nebesugalvojame naujų smagių veiklų, ima erzinti kasdienė rutina, o vaikai vis prašo išbandyti ką nors naujo… bet ką? Siūlome keletą visai šeimai skirtų veiklų, susijusių su gamtos pažinimu, ir eksperimentų, kuriuos galite atlikti neiškišę nosies iš namų.
Su vaikais pagaminkite lesyklėlę mažiesiems sparnuočiams ir pakabinkite ją priešais savo langus. Kasdien dėkite skirtingo maisto ir stebėkite, kas jus aplanko, ar skirtingas maistas pritraukia kitų rūšių paukščių. Jei tik pavyks, būtinai nufotografuokite, nufilmuokite paukštelius, paraginkite vaikus persipiešti juos į savo užrašų sąsiuvinius, o tada enciklopedijose ar internete suraskite, kaip vadinasi šie paukščiai, kas buvo atskridęs – patelė ar patinėlis, kokios įdomiausios jų savybės, kur jie gyvena, kokius lizdus suka, kuo labiausiai mėgsta užkandžiauti. Beje, lesyklėlę galite pagaminti iš gamtinių medžiagų – kokosų riešuto kevalo, medžio lentelių.
Siūlome išmėginti itin paprastą eksperimentą, tinkantį net 3–4 metų vaikams. Po jo mažyliai tikriausiai norės rankas plautis kuo dažniau. Bandymui reikės nedidelio šviesaus dubenėlio, šlakelio vandens, smulkiai maltų juodųjų pipirų – jie simbolizuos įvairius nešvarumus, ausų krapštukų ir muilo.
Į dubenėlį įpilkite vandens ir paberkite pipirų. Tegu vaikas savo pirštą ar ausų krapštuką įmerkia į vandenį. Kas nutiko? Ogi pipirais aplipo. Taip mūsų rankos, liesdamosi prie įvairių paviršių, užsiteršia nešvarumais, bakterijomis ir virusais.
O dabar vaiko pirštą ar krapštuką patepkite muilu ir kartokite eksperimentą. Valio! Visi nešvarumai bėga tolyn! Štai kodėl taip svarbu plautis rankas.
Itin paprastas ir nedaug resursų reikalaujantis eksperimentas, kuris, ypač miesto vaikams, gali padėti geriau pažinti augaliją. Jam prireiks kelių nedidelių indelių, žemių, vatos ir įvairių sėklų: nekepintų saulėgrąžų, moliūgų sėklų, džiovintų pupų ir žirnių, citrusinių vaisių sėklų ir pan.
Į vieną vazonėlį pasodinkite bent trijų skirtingų rūšių sėklų. Kasdien rūpinkitės jomis ir laukite kol jos pradės dygti. Pasirodžius daigams su mažuoju tyrinėtoju fiksuokite (telefonu, užrašų sąsiuvinyje), kiek per dieną paauga daigai, kaip jie atrodo, kada jau galima atpažinti, kokios jie rūšies.
Trijuose indeliuose trimis skirtingais būdais pasodinkite greitai dygstančių sėklų, pavyzdžiui, saulėgrąžų. Pirmame indelyje naudokite žemes, antrame – vatą, trečiame… nieko! Kasdien sodinukus prižiūrėkite, palaistykite. O tada stebėkite ir fiksuokite, kaip greitai skirtingose terpėse sudygsta sėklos. Ar visose auga vienodai gerai? Kiek ilgai gali išgyventi sudygusios sėklos be žemės? Pabandykite vieną augalėlį užauginti tamsoje, ar pavyks?
Kartais sėklos sudygsta itin greitai. Kad pastebėtumėte kuo daugiau augimo etapų, pasiimkite kelias saulėgrąžų sėklas ir jas padėkite ant žemių, bet neužkaskite. Tegu vaikas kasdien du kartus – ryte ir vakare –nufotografuoja vazonėlį su sėklomis iš tos pačios vietos ir tuo pačiu kampu.
Vaikams turėtų būti smalsu išvysti vandens kelią augalu iki pat lapelio kraštų. Šį eksperimentą lengva atlikti, o rezultatas bus itin malonus.
Jums reikės nuskinto augalo lapo (tinka bet koks lapelis, bet ypač tinkamas yra salieras, kininio kopūsto lapas, baltos rožės žiedas), įvairių spalvų rašalo arba maistinių dažų, vandens, stiklinaičių vandeniui, žirklių.
Į stiklinę vandens prilašinkite dažų, kad spalva būtų sodri, tiršta, ir įmerkite pasirinktą augalą. Kas pusvalandį stebėkite ir fiksuokite, kaip keičiasi pamerktas lapelis ar šakelė, kur pirmiausia pasimato rašalo spalva, kiek laiko prireikia, kad nusidažytų visas augalėlis.
Pasitelkę analogišką metodą galite sukurti daugiaspalvę rožę. Baltažiedės rožės kotelį išilgai perpjaukite į dvi, tris ar keturias dalis. Įpjovimai turėtų būti bent 10 cm ilgio. Į kiek dalių padalijote kotelį, tiek stiklinaičių su skirtingomis spalvomis nudažytu vandeniu pasiruoškite. Stiklinaites suglauskite į ratą, o tuomet į kiekvieną iš jų įmerkite po vieną kotelio dalį. Stebėkite, kaip palengva rožės žiedas tampa spalvotu!
Vaikščiodami miške prisirinkite kuo įvairesnių dydžių ir formų kankorėžių, juos nuvalykite ir padžiovinkite. O tuomet – metas tyrinėjimams ir eksperimentams!
Tyrinėkite, kaip vieni kankorėžiai skiriasi nuo kitų: tvirtumu, dydžiu, svoriu, žvynelių forma ir storiu. Pasitelkę enciklopedijas ir internetą nustatykite, kokio tai medžio kankorėžis.
Pamerkite kankorėžį į vandenį ir stebėkite, kas vyksta. Kankorėžio žvyneliai po kurio laiko visiškai užsivers! Taip nutinka, nes kankorėžis sugeria vandenį, o nuo vandens apsunkę žvyneliai stumiasi arčiau vienas kito. Ši kankorėžių ypatybė padeda apsaugoti po žvyneliais besislepiančias sėklas. Be to, kartais sakoma, kad kankorėžiai puikiai prognozuoja orus: kai būna sausa – jie išsiplečia, o jei oras drėgnas – šiek tiek susiskliaudžia.
Padėkite kankorėžį į vazonėlį ant žemės paviršiaus ir reguliariai drėkinkite. Taip galėsite išauginti puikų bonsą! Žinoma, tam prireiks nemažai laiko, bet rezultatas pradžiugins.
