auklėjimas nebaudžiant

Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, fizinė bausmė yra vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti. Naudojant tokią auklėjimo priemonę, vaikas ne tik jaučia fizinį ir emocinį skausmą – pažeminami jo garbė ir orumas. Įdomu tai, kad mušamas vaikas dažnai neprisimena, ką blogo padarė, bet prisimena tik jam padarytą skriaudą. 

Beržinė košė, vaiko statymas į kampą ar liepimas klūpėti ant žirnių – visa tai tik trupinėliai, palyginus su tuo, kokias bausmes kartais tėvai pritaiko savo vaikams. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros docentė Jorūnė Vyšniauskytė Rimkienė pabrėžia, kad fizinės bausmės ne tik kad nesprendžia problemos, bet jas sukuria. Dauguma suaugusių žmonių, tik terapijos metu gali prisiminti vaikystėje patirtas skriaudas ir su jomis susitaikyti. 

Juk auklėjimo siekiamybė turėtų būti ne tik sustabdyti netinkamą vaiko elgesį, bet ir parodyti, kaip elgtis reikėtų. Tik supratęs blogo elgesio priežastis ir turėdamas palyginimą, vaikas ims galvoti ir analizuoti situaciją. Fizinės bausmės gal ir gali sustabdyti netinkamą elgesį, tačiau nepakreipia vaiko tinkama linkme. 

Reikėtų pabrėžti ir tai, kad su kiekviena fizine bausme, ryšys tarp tėvų ir vaiko – mažėja. Emocinis artumas – labai svarbus vaiko raidai ir emociniam vystymuisi. Todėl, nors fizinė bausmė kartais ir gali atrodyti kaip greitas sprendimas, tačiau jis kuria ilgalaikę žalą, po kurios grįžti į pradinį tašką labai sunku. 

Dar vienas svarbus aspektas, kurį reikėtų paanalizuoti, yra vaiko santykis su aplinka. Mušamas ar kitaip skriaudžiamas vaikas nežino, kaip gali būti kitaip. Jeigu jam kažkas nepatiks, ar kitas žmogus pasielgs kažkaip ne taip, smurtas bus pirma į galvą šovusi mintis. Smurtas palaipsniui darysis vieninteliu sprendimo būdu. Ir tai galioja tiek kitiems žmonėms, tiek gyvūnams ir silpnesniesiems. Galima sakyti, kad smurtas užkuria tikrą užburtą ratą, kurio varomoji jėga – agresija ir vidinis skausmas.

 

Darželis daugeliui vaikų – pirma tokia aplinka, kurioje jie sutinka daug žmonių. Čia pilna vaikų, kurių ne tik poreikiai, emocijos, bet ir bendravimo įgūdžiai skiriasi. Natūralu, kad vaikai turi mokytis bendrauti, žaisti, ieškoti kompromisų ir iškilusių iššūkių sprendimo būdų. Tačiau kaip elgtis, kilus konfliktui, ar vaikui ką iškrėtus darželyje? Kaip paskirstyti autoritetą tarp auklėtojų ir tėvų? Ar vaiką drausminti, ar palikti atsakomybę auklėtojams? 

Darželio auklėtojai – vieni svarbiausių suaugusių asmenų po tėvų. Natūralu, kad vaikui reikia prie jų priprasti, imti pasitikėti ir mokytis su jais bendrauti. Jeigu vaikas jautriai reaguoja į pasikeitusią aplinką, vienas iš būdų, kaip tėveliai gali padėti vaikui – tai šiltai bendrauti su auklėtojais. Matant ryšį  tarp suaugusiųjų, vaikui bus lengviau priimti pasikeitimus. 

Ribos namuose ir darželyje gali skirtis. Kad vaiko galvelėje nekiltų sumaištis, svarbu pasikalbėti su auklėtoju ir aptarti ribas, brėžiamas darželyje ir jūsų – namuose. Žinoma, jeigu matote, kad, pavyzdžiui, darželio šventėje vaikas elgiasi netinkamai, nereikia laukti, kol įsikiš auklėtojas. Reikėtų priminti vaikui, kad jis elgiasi netinkamai. 

O ką daryti, jeigu vaikas iš darželio parsineša keiksmažodį ar kokį netinkamą ir jam nebūdingą elgesį? Pirmiausia, reikėtų nepamiršti, kad darželis – tarsi maža pasaulio simuliacija. Mažas žmogus turi išmokti būti ir gyventi tarp įvairių žmonių, kurių ne tik vertybės, bet ir auklėjimas skiriasi. Tik nepulkite kalbėti blogai apie auklėtojus. Geriau pasikalbėkite su jais apie susidariusią situaciją akis į akį. Išgirdęs jūsų nemalonius žodžius, nukreiptus auklėtojo pusėn, vaikas gali nesuprasti, kam tada auklėtojų išvis klausyti, o darželis gali pradėti kelti daugiau nemalonių asociacijų.

 

Keli patarimai, kurie padės auklėti vaikus, jų nebaudžiant, o kuriant ryšį bei mokant juos empatijos bei atsakomybės už savo veiksmus. 

• Kasdienės rutinos taisyklės padės apibrėžti ribas bei atsakomybes. Jeigu vaikas nuo pat mažų dienų bus įtraukiamas į namų ruošos darbus, vėliau nereikės pyktis dėl netvarkos namuose. Žinoma, tam reikia pasikaustyti kantrybe, tačiau liaudies išmintis taiko tiesiai į dešimtuką: šaknys karčios, o vaisiai – saldūs.
  

• Psichologai kone vieningai sutinka, kad akcentuodami teigiamą elgesį, tokį elgesį ir skatinsime. Todėl, pagyrimai turi nuskambėti pirmiau, nei pastaba.  
• Konfliktinių situacijų vengimas, pavyzdžiui, padedant į šalį dūžius bei brangius daiktus, patiesiant palutę po vaikiška kėdute valgymo metu, ir įvairūs, iš pirmo žvilgsnio paprasti žingsniai, gali labai pagelbėti. Kuo namuose bus mažiau situacijų konfliktui įsižiebti, tuo ramiau gyvensite.  
• Sakingai naudojami draudimai – veikia geriausiai.  Mažasis prasižengėlis dar negali atskirti kritikos poelgiams („Neliesk magnetofono, gali jį sugadinti!“) nuo kritikos jo asmeniui. Tad grubus „Ne, negalima!“ gali vaiką labiau nuliūdinti, nei paskatinti sustoti. Žinoma, kai situacija to tikrai reikalauja – jei vaikas išbėga į gatvę ar nors ir netyčia nori nuskriausti gyvūną – griežtas „Ne“ turi būti ištartas.

 

Prasmingos bausmės tikslas – sustabdyti netinkamą elgesį bei leisti vaikui suprasti, kokios gali būti netinkamo elgesio pasekmės. Kita prasmingos bausmės pusė – tinkamo elgesio mokymas bei skatinimas. Juk netinkamą elgesį turi pakeisti kitas, tinkamas, o pavyzdžiai vaikui turi būti aiškūs. Tai gali būti padarytos žalos atitaisymas, mokėjimas atsiprašyti. Taip pat suvokimas, kad dėl netinkamo elgesio bus ribojami malonumai. 

Suaugęs žmogus, nesvarbu ar tai tėvai, ar pedagogai, ar kiti šeimos nariai, vaikui – savaime yra autoritetas. Juk jis geba vaiku pasirūpinti ir mažyliai tą puikiai jaučia. Klausimas, ar tas autoritetas bus draugiškas, įsiklausantis, aiškiai brėžiantis ribas ir gebantis išmokyti naudingų dalykų? Ar jis bus griežtas, gąsdinantis, nevertinantis ir nuolat skaudžiai baudžiantis?