man liūdna ir nenoriu sakyti tėveliams
Miau, vakar mano mažasis žmogus buvo liūdnas. Jis niekam nesakė, bet aš mačiau! Esu katė, todėl kai murkiu, galiu jausti kaip žmogus jaučiasi. Galvojau padėsiu jam! Atnešiau pelytę, bet jis nenorėjo žaisti. Atnešiau savo mėgstamiausią skanėstą. Miau, nevalgė! Pakviečiau pelėdą! Jis skaitė tiek knygų, tikrai žinos ką daryti!
Atrodo, kad viskas labai gerai! Miau, bet būna ir taip, kad jaučiamės liūdnai ir nenorime nieko daryti.
Miau, jeigu tau liūdna, nenori bendrauti su draugais ar daryti pamokų, turi pasakyti mamai ir tėčiui. Jie ant tavęs nesupyks, bet žinos, kaip jautiesi ir galėsite pasikalbėti.
Jeigu jautiesi liūdnai, bet nežinai, kodėl taip yra, tėveliai padės tau suprasti. Kalbėtis labai naudinga, nes sužinome kaip jaučiasi kiti. Todėl galime geriau reaguoti.
Pagalvok, kodėl taip jautiesi. Gal nesiseka mokykloje, o gal tavo geriausias draugas išsikraustė į kitą miestą? Nesvarbu, kas tai būtų, tėveliai gali tau padėti išspręsti šią problemą! Juk jie prikaupė tiek patirties! Mrrr, kai spręsite problemą kartu, ji pasidarys daug mažesnė! Čiupti problemą už ragų yra tikrai geriau nei laikyti ją savyje ir bandyti patiems susidoroti. Suaugę žmonės lygiai taip pat kalbasi su vyresniais ar kitais suaugusiaisiais, kad šie padėtų į jų problemas pažiūrėti kitaip.
Mrr, jeigu nenori, nebūtinai reikia kalbėti! Gali nupiešti tėveliams piešinį, kuriuo papasakosi kaip jautiesi ar kas tave nuliūdino.
Ir visai nesvarbu ar tau 6 ar 15 – kartais piešimas padeda mums patiems suprasti kaip jaučiamės. O jeigu situacija tikrai sudėtinga, visada gali kreiptis į kitus suaugusiuosius, kurie tau mielai padės. Tai gali būti tavo mokytojai ar būrelio vadovai. Taip pat visada gali kreiptis čia:
Vaikų linija paaugliams (LT, tinklapis);
